Kiyoshi Kurosawa – režisierius, sukūręs tokius antgamtinius trilerius kaip „Cure“ ir „Pulse“ – nufilmavo savo pirmąjį samurajų filmą, kuris pasirodo labai įdomiu metu. „The Samurai and the Prisoner“ buvo rodomas kartu su Nolan „Odyssey“, ir šie du filmai netikėtai pradeda dialogą tarpusavyje: abu yra istoriniai epai apie galingus vyrus, stebinčius aplinkui griūvančią savo epochą.
Filme Masahiro Motoki vaidina Araki Murashige – valdovą, kuris pelnė pagarbą atlaikydamas Oda Nobunaga armijas ir, priešingai nei reikalauja samurajų tradicijos, atsisakydamas kankinti ar žudyti karo belaisvius. Šis asmeninis kodeksas greitai patiria išbandymą, kai išdaviko sūnus randamas negyvas nuo, atrodo, neįmanomo šūvio strėle. Murashige nusprendžia pasitarti su vienu iš Nobunaga patarėjų, kurį laiko sukaustytą grandinėmis savo rūsyje – ir šių dviejų vyrų dinamika kelia aiškias asociacijas su Clarice ir Hannibal, dviem žmonėmis, bandančiais perprasti ir pergudrauti vienas kitą prie stalo. Paaiškėja, kad tikroji mįslė yra ne antgamtinė strėlė ar keistos mirtys, o pats Murashige: ar jis gelbėja gyvybes iš principo, kaltės jausmo, politinio išskaičiavimo, ar dėl kažko, ką sunkiau įvardyti?
Kurosawa savo reputaciją susikūrė filmais, kurie užliūliuoja jus netikru saugumo jausmu prieš užgulant siaubui – „Cure“, „Pulse“ ir jo nepakankamai įvertintas „Seance on a Wet Afternoon“ remake'as veikia būtent taip. Samurajų aplinka jam yra nauja teritorija, tačiau metodas atpažįstamas: žmogžudystės mįslės rėmai yra tik apgaulingas manevras, o ne tikrasis tikslas. Motoki, prieš pradėdamas aktoriaus karjerą geriau žinomas kaip popžvaigždė, didžiąją dalį filmo emocinio svorio perteikia fiziškai – apžvalgininkas išskiria jo pečių laikyseną, kuri pasako daugiau nei bet koks siužeto posūkis.
Ten, kur Nolan „Odyssey“ naudoja Homero mitą, kad pakomentuotų imperijos nuosmukį, tačiau, kaip teigiama, siužeto vingį supainioja su tikru niuansuotumu, „The Samurai and the Prisoner“ leidžia savo temoms kvėpuoti per veikėjus. Murashige, kaip ir Odisėjas, stovi ties istoriniu lūžio tašku – vieno pasaulio pabaiga – ir filmui labiau rūpi, ką šis svoris padaro žmogui, o ne ką jis reiškia kaip alegorija. Pirmieji kritikų atsiliepimai jį pristato kaip turtingą, tyliai triuškinantį portretą vyro, įstrigusio tarp paveldėto kodekso ir to, kurį jis bando susikurti pats.
Šaltiniai (1)
DI parengta santrauka, peržiūrėta redakcijos — kaip dirbame.
Gauti dienos apžvalgą
Žaidimų naujienos — kasdien 9:00.