Control Resonant Manhatano aplinka neprilygsta Oldest House

Control Resonant galiausiai pateikia keistą, įsimintiną antrąją pusę, kurios tikisi originalo gerbėjai, tačiau norint ją pasiekti tenka brautis per aplinką, kuri tiesiog neveikia taip gerai, kaip ta, kuri pavertė Control klasika.

Problema yra pagrindinė žaidimo vieta – užbugintas, iškraipytas Manhatanas. Ten, kur Control esantis Oldest House – brutalistinė Federalinio kontrolės biuro būstinė – savo keistumą kūrė lėtai ir apgalvotai, Resonant miestas niekada nepasiekia tokio paties efekto. Oldest House veikė todėl, kad prasidėjo nuo kasdienybės: betoninių sienų, prislopintų spalvų, nuobodžių biuro baldų, sielą gniuždančio valstybinės įstaigos pažįstamumo. Šis atskaitos taškas leido kiekvienam sklandančiam kūnui, kiekvienam raudonai apšviestam neįmanomam koridoriui smogti su tikru svoriu. Kontrastas tarp kasdienybės ir stiprėjančių antgamtinių reiškinių buvo visas Control atmosferos variklis, ir būtent tai 2019 metais leido žaidimui akimirksniu tapti klasika.

Šis požiūris turi akivaizdų bendrą DNR su Backrooms creepypasta – konceptu, kuris atsirado likus vos keliems mėnesiams iki Control, prasidėjęs 4chan temoje, kol Kane Parsons nuo 2022 metų pavertė jį didžiulės sėkmės sulaukusiu projektu. Abu jie remiasi liminalinių erdvių estetika: giliai pažįstamų dalykų galia, kuri tampa subtiliai, o vėliau ir visiškai klaidinanti. Toks miestas kaip Manhatanas neturi to paties atskaitos taško. Jis jau savaime yra vizualiai triukšmingas, kupinas prasmių ir reginių, todėl jo iškraipymas atrodo tiesiog kaip šou, o ne baimė. Resonant praranda tą tylią, slegiančią kasdienybę, kuri pavertė Oldest House tokiu efektyviu siaubo varikliu.

Rezultatas – pirmoji pusė, kuri atrodo kaip vargas, reikalaujantis daug backtracking'o per silpniausią žaidimo dalį, kol Resonant atranda savo ritmą antrojoje pusėje, kuri tampa nuoširdžiai keista ir įsimintina. Bėda ta, kad pirmasis įspūdis išlieka, ir dauguma žaidėjų didžiąją laiko dalį jausis nusivylę, kol žaidimas galiausiai įsibėgės.