Shawn Layden paaiškino, kodėl PS Vita patyrė nesėkmę, o PSP 2 būtų sulaukęs sėkmės

Buvęs PlayStation vadovas Shawn Layden išsamiau pakomentavo savo ankstesnius teiginius, kad Sony turėjo sukurti PSP 2, o ne PS Vita – jo argumentas susiveda į vieną dalyką: Vita buvo tiesiog per daug perprojektuota.

Interviu metu Layden teigė, kad pagrindinė originalaus PSP problema buvo paprasta: jis turėjo tik vieną analoginį stick'ą. Prie DualShock pripratusiems žaidėjams tai atrodė labai ribojantis dalykas. Jo nuomone, PSP 2 tiesiog turėjo tai ištaisyti – geresni stick'ai, antras stick'as ir viskas. Vietoj to Sony prikišo į Vita funkcijų, kurių niekas neprašė: galinį jutiklinį skydelį, OLED ekraną ir patentuotas atminties korteles, kurios buvo nesuderinamos su esama PSP medija ir brangios pirkti. Kiekvienas priedas didino gamybos išlaidas, o tai kėlė mažmeninę kainą ir mažino pardavimus. „Manau, kad pridėjome per daug visko, todėl gamybos kaina išaugo, o tai turėjo įvairiapusį poveikį pardavimo kainai“, – sakė Layden. OLED ekraną jis konkrečiai pavadino „tiesiog nereikalingomis išlaidomis“.

Kad pailiustruotų savo mintį, Layden rėmėsi istorija apie Shigeru Miyamoto iš Nintendo – jis pripažino, kad ji gali būti išgalvota, bet yra pamokanti. Pranešama, kad Miyamoto kūrimo metu kiekvienai funkcijai priskirdavo vertę jenomis, o kai bendra suma pasiekdavo galutinio produkto kainą, jis nustodavo jas dėti. Principas paprastas: yra lūžio taškas, kai produktas turi daugiau vertės, nei rinka yra pasirengusi už jį mokėti. Layden tą pačią logiką pritaikė ir žaidimams, paminėdamas Gran Turismo kaip seriją, kuri galiausiai peržengė šią ribą – nuo 65 automobilių pirmajame žaidime pereidama prie 290 antrajame, vaikydamasi tam tikro perfekcionizmo, kuris didino išlaidas, bet proporcingai nedidino patrauklumo. Jo vertinimu, Vita pakliuvo į tuos pačius spąstus: techninės įrangos komanda toliau dėjo įvairiausias naujoves net ir po to, kai jos vartotojams nebedavė jokios apčiuopiamos naudos.

Layden komentarai skamba kaip atvira autopsija iš žmogaus, kuris Vita eroje buvo PlayStation viduje. Šis delninis kompiuteris Japonijoje pasirodė 2011 m., o Vakaruose – 2012 m., ir nors jis subūrė ištikimą nišinę auditoriją – ypač JRPG ir indie žaidimų gerbėjų – jis niekada net nepriartėjo prie PSP pardavimų ir iki 2019 m. buvo tyliai nustotas gaminti. Nuo to laiko Sony nebegrįžo prie atskiros delninių konsolių techninės įrangos, todėl Layden argumentas atrodo ne kaip istorinis revizionizmas, o kaip gyvas klausimas: jei Vita būtų pasirodžiusi kaip paprastesnis, pigesnis PSP 2, ar Sony šiandien vis dar būtų delninių konsolių rinkoje?