Tomb Raider: Legacy of Atlantis atrodo stulbinamai, bet žaidžia per daug saugiai

Crystal Dynamics kuriamas Tomb Raider: Legacy of Atlantis vizualiai gniaužia kvapą, tačiau praktinis žaidimo Damocles Room dalies išbandymas kelia rimtų klausimų, ar šis remake'as nesielgia per daug atsargiai su savo paties palikimu.

Demonstracinė versija, sukurta aplink liūdnai pagarsėjusią krentančių kalavijų salę iš originalaus žaidimo, demonstruoja neįtikėtiną grafikos kokybę: dulkių dalelės, šikšnosparnių guanas, krentantys pilonai ir šviesos spinduliai, besidriekiantys į tolį taip, kaip PS1 konsolė galėjo tik svajoti. Režisierius Raul Siqueira studijos filosofiją apibūdina paprastai – „gero remake'o paslaptis yra žinoti, ką pakeisti, o ką palikti ramybėje“. Legacy of Atlantis estetiškai tai puikiai supranta. Tačiau jam sunkiau sekasi su tonu ir iššūkiu. Originaliame žaidime Damocles Room kalavijai reiškė akimirksniu ištinkančią mirtį, jei nebuvai atsargus. Čia jie yra judėjimo įrankiai – Lara nutupia ant jų rankenų jiems nukritus, o pačius kritimus galima saugiai išprovokuoti iš tolo į juos šaudant. Pavojus praktiškai išnyko, jį pakeitė galvosūkis, kuris yra labiau mandagus nei pavojingas.

Tomb Raider franšizė nuo originalaus 1996 m. žaidimo išgyveno kelis skirtingus etapus. Crystal Dynamics vadovaujama Legend era 2000-ųjų viduryje gerokai sušvelnino Larą, o 2013 m. reboot'as pakreipė ją tamsesne, labiau tikroviška linkme. Legacy of Atlantis yra pozicionuojamas kaip naujos „suvienytos laiko juostos“ centras, turintis kanone pakeisti ir 1996 m. originalą, ir 2007 m. Anniversary. Alix Wilton Regan įgarsina Larą, perteikdama sausą anglišką veikėjos humorą su tikru žavesiu – tačiau žaidimas šias akimirkas, kaip pranešama, pateikia visiškai rimtai, o kūrėjai per klausimų ir atsakymų sesiją patvirtino, kad tai yra rimtas žaidimas su rimtu tonu. Scena, kurioje Lara užgniaužusi kvapą pavadina leopardą „nuostabiu“ ir iškart po to šauna jam tiesiai į snukį, bent vienam salėje buvusiam žmogui pasirodė kaip netyčinė komedija, o kūrėjams tai visiškai nepasirodė juokinga.

Šis tono griežtumas ir yra pagrindinė įtampa. Legacy of Atlantis akivaizdžiai yra techninis šedevras ir su meile atkurta vizualinė kultinio žaidimo rekonstrukcija – tačiau jei jis išlygins originalo mirtingumą ir keistesnes akimirkas pateiks visiškai rimtu veidu, kyla rizika, kad tai bus gražus remake'as, praradęs tai, kas privertė originalą įsirėžti į atmintį. Ar pilnas žaidimas išspręs šias problemas, dar pamatysime.